A.A. Milnas, E.H. Šepardas MIKĖ PŪKUOTUKAS II SKYRIUS kuriame Pūkuotukas eina į svečius ir pakliūna į Didžiąją Ankštumą

Vieną gražią dieną Meškiukas, draugų vadinamas Mike Pūkuotuku, arba trumpiau - Pūkuotuku, išdidžiai murmėdamas sau panosėje vaikščiojo po girią. Tą rytą, darydamas prieš veidrodį drūtuolių mankštą, jis sugalvojo naują Murmelę.

- Tra lia lia, tra lia lia,- iš visų jėgų išsitempęs murmėjo Meškiukas.- Tra lia lia, tra lia, oi mirštu! lia,- sudejavo jis, kai pabandė pasiekti kojų pirštus.

Po pusryčių jis vis traukė tą Murmelę, kol išmoko atmintinai, ir dabar jau galėjo murmėti ją neapsirikdamas. O Murmelė buvo maždaug šitokia:

Tra lia lia, tra lia lia,
Tra lia lia, tra lia lia.
Bum bu rum bu,
Bum bu rum bu.
Bum bu rum bu,
Tra lia bum!

Taigi jis murmėjo sau panosėje tą Murmelę ir žygiavo galvodamas apie tai, kas ką veikia ir kaip jautiesi būdamas kas nors kitas, kol galų gale atsidūrė smėlingoje nuokalnėje, kur buvo didelė ola.

- Aha! - tarė Pūkuotukas.- (Bum bu rum bu.) Jei aš ką nors apie ką nors žinau, tai šioje oloje turėtų gyventi Triušis, o Triušis turėtų mane pavaišinti, o pavaišinęs pasiklausyti mano Murmelės, ir taip toliau. Bum bu rum bu, tra lia bum.

Jis pasilenkė, įkišo galvą į olą ir sušuko:
- Ei, ar yra kas nors namie?
Olos gilumoje kažkas subruzdėjo ir vėl nutilo.
- Aš ką tik pasakiau: "Ei, ar yra kas nors namie?"- paleido gerklę Pūkuotukas.
- Ne! - pasigirdo atsakymas. Paskiau tas pats balsas pridūrė:- Gali nerėkauti. Puikiausiai girdėjau ir pirmą sykį.
- Kad tave kur! - tarė Pūkuotukas.- Ar ten iš tikrųjų nieko nėra?
- Nėra.

Mikė Pūkuotukas ištraukė galvą iš olos, trupučiuką pasvarstė ir nusprendė: "Ten kas nors yra, nes kas gi pasakė "Nėra".- Po to jis vėl įbruko galvą olon ir tarė:
- Ei, Triuši, ar kartais čia ne tu?
- Ne,- atsakė Triušis, šį kartą jau visai kitu balsu.
- O ar čia kartais ne Triušio balsas?
- Kartais ne jo,- atsakė Triušis.- To bent neturėtų būti.
- Aha! - tarė Pūkuotukas.

Ištraukęs galvą iš olos, jis dar truputį pagalvojo, vėl įgrūdo ją atgal ir tarė:
- Gerai. Tai gal būsi toks malonus ir pasakysi, kur yra Triušis?
- Triušis išėjo aplankyti savo draugo Mikės Pūkuotuko, kuris yra geriausias jo draugas.
- Bet tai esu Aš,- didžiai nustebęs atsakė Meškiukas.
- Kas per "Aš"?
- Mikė Pūkuotukas.
- Ar esi tikras?- dar labiau nustebęs paklausė Triušis.
- Tikrų tikriausiai tikras,- suniurnėjo Pūkuotukas.
- Ak, gerai, tada prašom.

Pūkuotukas spraudėsi, spraudėsi, spraudėsi pro olos angą ir pagaliau atsidūrė viduje.
- Buvai visiškai teisus, pareiškė Triušis kruopščiai jį apžiūrinėdamas.- Tai esi tu. Malonu tave matyti.
- O kaip manei, kas ten buvo?
- Matai, nebuvau visiškai tikras. Žinai, kaip Girioje būna. Negali bet ko įsileisti į namus. Tenka būti labai apdairiam... O ką, jei mes šio bei to užkrimstume?

Pūkuotukas mėgdavo užkrimsti Šiobeito lygiai vienuoliktą valandą ryto, užtat labai džiaugėsi matydamas Triušį imantį iš spintelės 1ėkštes ir puodelius, ir kai Triušis paklausė: "Ko norėtum prie duonos - ar medaus, ar kondensuoto pieno?"- Pūkuotukas taip susijaudino, kad atsakė: "Abiejų",- bet tučtuojau, kad nepasirodytų pernelyg gobšus, pridūrė: "Dėl duonos nesirūpink per daug, Triuši!"- Ir paskui gana ilgai neištarė nė žodžio... Pagaliau kažką neryžtingai niurnėdamas pakilo, širdingai paspaudė Triušiui letenėlę ir pasakė turįs eiti.
- Ar tikrai turi?- mandagiai paklausė Triušis.
- Gerai,- atsakė Pūkuotukas,- Galėčiau dar trupučiuką pasėdėti, jeigu... jeigu...- ir nedviprasmiškai įsistebeilijo į sandėliuko duris.
- Tiesą sakant,- atsiduso Triušis,- ir aš ruošiausi tuojau pat išeiti.
- Ką gi, tada žygiuoju toliau. Iki pasimatymo.
- Gerai. Iki pasimatymo. Jei iš tikrųjų daugiau nenori.
- O ar dar ko turi?- skubiai paklausė Pūkuotukas.

Triušis nuėmė puodynių dangčius, pažvelgė vidun ir tarė:
- Ne, čia jau nieko nelikę.
- Taip ir maniau...- linguodamas galvą tarė Pūkuotukas.- Na, viso. Reikia eiti toliau.

Ir Pūkuotukas ėmė ropštis iš olos. Priekinėm letenėlėm prisitraukė, užpakalinėm pasispyrė,- ir po akimirkos jo nosis kyštelėjo laukan. Po nosies pasirodė ausys... paskiau priekinės letenėlės... paskiau pečiai... ir staiga...

- Oi! - sukliko Pūkuotukas.- Gelbėkit! Geriau grįšiu atgal.
- Kad tave kur! - sumurmėjo Pūkuotukas.- Gal kaip nors išlįsiu laukan.
- Negaliu nei šen, nei ten! - nustebo Pūkuotukas.- Gelbėkit ir kad tave kur!

Tuo metu Triušis taip pat panoro trupučiuką pasivaikščioti, bet, radęs paradines buto duris užkištas, išėjo per užpakalines duris, apėjo aplinkui prie Pūkuotuko ir pažvelgė į jį.

- Ei, ar tik nebūsi įstrigęs?- paklausė jis.
- N-ne,- nerūpestingai atsakė Pūkuotukas.- Tiesiog ilsiuosi, samprotauju ir dainuoju Murmelę.
- Gerai jau, duok letenėlę.

Mikė Pūkuotukas ištiesė letenėlę, ir Triušis įsiręžęs timptelėjo.
- Oi! - sukliko Pūkuotukas.- Nekankink!
- Faktas,- nutarė Triušis,- būsi įstrigęs.
- Viskas nuo to,- piktai tarė Pūkuotukas,- kad paradinės durys yra nepakankamai plačios.
- Viskas nuo to,- rūsčiai atšovė Triušis,- kad per daug valgoma. Aš jau galvojau apie tai, kad vienas iš mūsų per daug valgo, tik nepasakiau,- dar pridūrė.- Ir žinau, kad tai ne aš.- Ir baigė:- Gerai jau, gerai. Eisiu Jonuko.

Jonukas gyveno kitame Girios krašte. Atėjęs, su Triušiu ir pamatęs, kyšančią iš olos priešakinę Pūkuotuko pusę, jis tarė:
- Mano doras, kvailutis meškiukas.- Bet tie žodžiai buvo pasakyti taip švelniai, kad visų širdyse staiga gimė viltis.
- O man jau atrodė,- šniurkšdamas nosimi tarė Pūkuotukas, kad Triušis niekada negalės vaikščioti pro paradines duris. Ir man dėl to būtų labai nepatogu.
- Ir man,- tarė Triušis.
- Negalės vaikščioti pro paradines duris?- pakartojo Jonukas.- Be jokios abejonės, galės.
- Būtų neblogai,- pasakė Triušis.
- Jei tavęs, Pūkuotuk, negalėsime ištraukti, tai bent įstumsime atgal.

Triušis susirūpinęs pakraipė ūsus ir pareiškė, kad jei Pūkuotuką jie įstumsią į aną pusę, tai jis ir liksiąs anoje pusėje, ir niekas, aišku, taip nesidžiaugs kaip jis, Triušis, tačiau taip jau yra, kad vieni gyvena medžiuose, kiti po žeme, o dar kiti...
- Manai, kad aš niekuomet nebeišsikrapštysiu?
- Manau,- tarė Triušis,- kad jei jau esi taip toli prasibrovęs, būtų gaila tavo pastangas paleisti vėjais.
Jonukas linktelėjo galvą.
- Ką gi, mums lieka viena išeitis,- atsiliepė jis.- Teks palaukti, kol vėl suliesėsi.
- O kaip ilgai liesėjama?- susijaudinęs paklausė Pūkuotukas.
- Manau, kokią savaitę.
- Bet juk negaliu visą savaitę čia smoksoti!
- Puikiausiai gali, mano dorasis Meškiuk. Kur kas sunkiau tave iš čia ištraukti.
- Mes tau šį bei tą paskaitysime,- linksmai tarė Triušis.- Be to, tikiuosi, kad nesnigs,- pridūrė jis.- Ir pasakysiu tau, seni, kad mano bute užimi daug vietos. Gal nesipriešinsi, jei tavo užpakalines letenėles panaudosiu kaip rankšluostinę? Kadangi jos čia styro nieko neveikdamos, būtų labai paranku kabinti ant jų rankšluosčus...
- Savaitę! - niūriai pakartojo Pūkuotukas.- O kaip bus su valgymu?
Bijau, kad nebus,- tarė Jonukas.- kad greičau suliesėtum. Užtat tau paskaitysime.

Meškiukas pabandė atsidusti, bet įsitikino, kad negali, nes buvo labai kietai įstrigęs. Ašara nuriedėjo jo skruostu, ir jis pasakė:
- Tada paskaityk man kokią Įkvepiančią Knygą, ką nors tokio, kas paguostų ir nuramintų Meškiuką, įspraustą į Didžiąją Ankštumą.

Ir Jonukas visą savaitę skaitė tokio pobūdžio knygą prie šiaurinės Pūkuotuko dalies; Triušis ant jo pietinės dalies vis džiaustė skalbinius, o Meškiukas pumpsojo vidury ir jautė, kad darosi vis lieknesnis ir lieknesnis. O pasibaigus savaitei, Jonukas tarė:
- Jau!
Po to nutvėrė Pūkuotuką už priekinių letenėlių. Triušis nusitvėrė Jonuko, o visi Triušio draugai ir giminiečiai - Triušio ir iš visų jėgų truktelėjo.

Ilgą laiką Pūkuotukas sakė tik "Oi!"...
Ir "Ai!"...
Ir staiga šūktelėjo "Pokšt!"- tarytum iš butelio šaunantis kamštis.

Jonukas ir Triušis, ir visi jo draugai ir giminiečiai atbuli persivertė kūliais ir sugriuvo vieni ant kitų... O pačiame viršuje atsidūrė išvaduotasis Pūkuotukas.

Galvos linktelėjimu padėkojęs savo bičiuliams, Meškiukas išdidžiai niurnėdamas panosėje nužygiavo į Girią. O Jonukas meiliai pažvelgė jam įkandin ir tyliai tarė:
- Doras, kvailulis Meškiukas.